vidunas33333

header 

Parodos

Vydūno kultūros centro palėpėje eksponuojama vaikų legendų, piešinių paroda. Tai projekto ,,Ką byloja Kintų krašto vietovardžiai" metu sukurti darbai, kurie išleisti spalvota rinktine ,,Vietovardžio legenda". Projektą rėmė Lietuvos Kultūros taryba ir Šilutės r. savivaldybė.  

VIRSELISparoda2

Kintų seniūnija šiandien gražėjantis, geografiškai palankioje vietoje įsikūręs kraštas, kurį supa Kuršių marios, Minijos upė, Nemuno žiotys. Visiems gerai žinomas Ventės Ragas, lietuviška Venecija-Mingės kaimas, Vydūno muziejus Kintuose. Šiandien net vietinių gyventojų mažai kas žino, kad kai kurios seniūnijos vietovės minimos XIV a. kryžiuočių karo kelių aprašymuose, o iki XIII a. vid. Kintų seniūnijos teritorijoje gyveno dabar jau išnykę kuršiai. Daugumai tik girdėta, jog Kintai ėmė kurtis XVI a., o iš gyvenusio Blazio Kinto pavardės kilęs Kintų miestelio pavadinimas.Tad užmarštin nueina ne tik istorijos apie čia virusį gyvenimą, bet ir vietovių pavadinimai. Taip atsitiko su XVII–XIX a. buvusiais Jociškių, Muižės ir kitais dvarais, kurių egzistavimą byloja tik knygų, laikraščių, žurnalų puslapiuose atgulę pasakojimai ar, geriausiu atveju, likusios vos įžiūrimos pamatų liekanos.

Lukas Tunyla, „Kiškių kaimas“, Kintų pagrindinės mokyklos 6 klasė, mokytoja Asta MatvėjėvienėLuko Tunylos

POVILAI

Kartą gyveno skurdi jauna šeima. Dėl nesumokėtų duoklių miestui ji buvo išvaryta į girią.
Norėdami išgyventi, jie dirbo kiekvieną dieną nuo aušros iki sutemų ir susirentė trobelę. Nors buvo sunku, bet suspėdavo pasirūpinti ir mažąja dukrele. Po kurio laiko jie susilaukė sūnaus, kurį pavadino Povilu. Greitai bėgo metai, sparčiai augo vaikai, ūgiu pralenkė savo tėvus.
Deja, likimas negailestingas: ir mama, ir tėvas žuvo miške. Paliko Povilas vyresniuoju, visi rūpesčiai užgriuvo ant jo pečių. Darbavosi sodyboje kartu su sese. Kai buvo sunku, melsdavosi ir prašydavo stiprybės. Netrukus jam pasisekė įsidarbinti pas nagingą šaltkalvį. Povilas taip stengėsi, kad pasklido gandas apie jį, tokį darbštų vaikiną, taip besirūpinantį savo seserimi, namais ir viso ūkio išlaikymu. Greitai Povilo ir sesės kaimynystėje kūrėsi namus nauji žmonės. Tą vietą rinkosi, nes patiko gyventi šalia darbštaus geraširdžio jaunuolio. Taip ir paplito Povilo vardas, nes naujakuriai sakydavo, kad gyvena prie Povilo, o toliau gyvenantys – eina pas Povilus.  Netrukus čia gyveno jau keliolika šeimų ir vietovei taip ir prilipo pavadinimas Povilai.   
        
                               IGNAS PAKAMORĖ, 9 klasė, konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
 
 
Daivaras Piečius, „Stankiškiai“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė, dailės mokytoja Asta Matvėjėvienė
Daivaro

STANKIŠKIAI

Stankiškiai – nedidelis kaimelis važiuojant Ventės link. Kadaise čia gyveno daug žmonių, kol neprasidėjo šiurpūs dalykai...
Apie kaimą daug tuščių laukų ir lygių pievų. Dienos būdavo gražios, bet vakarais kaimiečiai net gyvulius lauke bijodavo laikyti. Mat tamsoje šiurpūs garsai sklisdavo iš visų pusių. Kaimiečiai naktimis neidavo lauk, bijodavo. Atsibodo tas kasdienis nerimas. Būrelis gyventojų ryžosi išsiaiškinti, kas skleidžia tuos garsus, ar tikrai gresia pavojus. Sulaukę tamsos, stankiškėnai pasišviesdami žibintais susirinko pamiškėje. Pasiskirstę, kas kur eis, vaikščiojo vaikščiojo, kol suprato, kad priartėjo prie garsus skleidžiančio šaltinio. Nors kiekvieną apėmė baimė, vis tiek slinko arčiau... Tamsoje dar vis sunku suprasti, iš kur tokie stiprėjantys garsai. Pagaliau žibintų akys pagavo spindinčias akis! Ar tai pabaisos? Pasirodo, kiškučiai ir kiškiai. Tai jie sotindamiesi taip stena. O tamsoje garsai tokie nenuspėjami.
Pasklido kalbos apie kaimelį, kuriame „stena kiškiai“. Vietiniai netrukus pamiršo, dėl ko baiminosi, kaip aiškinosi ir kas kiškius pamatė. Bet ilgainiui prilipo kaimui pavadinimas Stankiškiai.                                           
 
LUKAS KAZLAUSKAS, 10 klasė, konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos  mokytoja metodininkė 
 
 Simona Mizgirytė, „Uogaliai“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė, dailės mokytoja Asta MatvėjėvienėUogaliai
 
UOGALIAI
            Seniai seniai vienas žmogus pamatė krūmą, pilną gražių uogų. Bet jis nežinojo, ar valgomos, ar nuodingos. Kitą dieną tokių krūmų pastebėjo daugiau. Niekas negalėjo pasakyti, ar jas galima valgyti. Tas žmogus ryžosi paragauti. Kas bus, kas nebus! Suvalgė kelias uogas – skanios, net labai skanios. Greit įsitikino, kad jos naudingos sveikatai. Skanaudamas labai pasistiprini.  Ir šis žmogus, ir jo kaimynai rinko tas uogas ir pardavinėjo. Taip truko kelerius metus. Kažkodėl krūmai skurdo, uogų mažėjo. Susirūpinę uogautojai daug krūmelių pasisodino savo sodybose. Čia augalams tiko ir žemė, ir priežiūra. Uogų derlius būdavo labai didelis ir vėl to kaimelio gyventojai jas galėjo parduoti iš kitur atvykstantiems. Norintys nusipirkti matydavo, kad kaimelyje visur – ir sodybose, ir pamiškėj šalia jų – daugybė krūmų, kupinų skaniųjų uogų. Ir pirkėjai, ir gyventojai dažnai sakydavo, kad „eina į uogas“. Kai pradėdavo jas rinkti, kai kurie, o ypač vaikai, padejuodavo, kada bus tų uogų galas. Taip nė patys nepastebėdami pradėjo vadinti kaimą Uogaliais.
ADRIJA TAROZAITĖ, 9 klasė, konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
 
 Kornelija Venckutė, „Kiškiai“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė,  mokytoja Asta MatvėjėvienėKiskiai1

KIŠKIAI

Seniai seniai tarp Sakūčių ir Pricmų tęsėsi kiškių laukai. Kiškiai ten gyveno urvuose ar savo nameliuose šeimomis. Jiems čia buvo tikras rojus. Joks pavojus negrėsė: nebuvo nei vilkų, nei meškų. Bet metams bėgant sąlygos gyventi prastėjo. Ne taip greit susirasdavo maisto ir pamažu nyko kiškių rūšis. Anksčiau žmonės, pro šalį važiuodami, grožėjosi kiškių laukais, dabar jau gailėjosi.  Sakūčių ir Pricmų gyventojai nesuprato, kur dingsta kiškiai. Kadangi ištuštėjo tie laukai, žmonėms kilo minčių čia pasistatyti namus. Patogi ir graži vieta, žemės ištisi laukai. Praėjus metams kitiems, nemažai iš Sakūčių ir Pricmų, atokesnių vietovių pradėjo čia gyventi ir taip radosi nemažas kaimelis.
O kad jau užėmė kiškių laukus, tai visi susirinkę nusprendė, jog kaimo pavadinimas bus ne koks kitoks, o Kiškiai. 
                           STASYS PETRAUSKAS, 9 klasė, konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
 
 Tautvydas Rimkus, „Kiškiai“ , Kintų pagrindinė mokykla,  6 klasė,  mokytoja Asta Matvėjėvienė
Kiškiai
 
ROPIKAI
 
           Kadaise Lietuvoje, vienoje vietoje gyveno žmonės, jų buvo visai mažai. Septyni ar aštuoni namai ir keletas daržinių. Žmonės tais laikais labai daug ūkininkaudavo, turėdavo kiekviena šeima po soduką. Kiti turėdavo dar ir             daržiuką.
           Nors kaimelis pats buvo nedidelis, bet tais laikais buvo garsus ropikais kalnais. Žmogus buvo gan jaunas, bet su didele patirtimi kalnų ropojime. Visas kaimas jį palaikė, jis buvo profesionalus ropotojas. Vieną kartą jis susiruošė lipti į gan aukštą kalną. Visas kaimelis buvo susirinkęs jo palaikyti. Lipant į kalną ropikui nutiko nelaimė, jis paslydo ir vos nenusirito nuo pat viršūnės iki pat pat apačios. Deja, jis neišgyveno, kaimo seniūnas jo garbei praminė kaimą Ropikais.                                                                                                                                                                                                                                                                                                           VILMANTAS RETENIS, 7 klasė
 
    Gal ir nelabai didelis, bet ir nemažas žmonių būrys gyveno šalia labai turtingo žemės ploto. Deja, nevisiems pavyko gerai užauginti daržoves. Geriausiai čia augo ropės. Ropėmis mėgavosi ne visi, daug žmonių išsikėlė gyventi kitur. Tačiau ilgai netrukdavo, kol atridėdavo čia gyventi kiti. Laikui einant išbambėdavo ir tie, kurie atkliunksėdavo. Ištikimų gyventojų buvo tik kokios trys nedidelės šeimos. Daugelis atkeliaujančių žmonių manė, kad jiems bus geriau čia, negu ten, kur gyveno iki šiol.
   Vienoje vietoje gyveno mergaitė, kurią vadino Ropikaite, ta kaip pašėlusi ropių krepšius nešdavo. O tų „atsibambėjusių“ žmonių vaikai nė piršto nepajudino. Ropikaitė buvo močiutės mylimiausia dukraitė. Močiutė buvo visiem griežta, išskyrus dukraitę. Ropikaitė gyveno iki žilos senatvės ir tapo viena iš seniausių, dar gyvų, kaimo gyventojų.
-       Kad galėtum bent kažką turėti, turi tai pats užsidirbti, užauginti,- sakydavo ji.
Galiausiai čia liko, geriausiu atveju, tik penketas šeimų. Visi, kurie galvojo, jog čia sėdės lyg atostogose, išsikraustė.
        Besikeičiant kartoms ši gyvenvietė įgijo pavadinimą. Ją pavadino Ropikais, nes čia gyveno stipri senelė, kurią vadina Ropikaite.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      VASARĖ BANELYTĖ, 7 klasė                                                                                                                                     Konsultavo Vilija Ašmonaitė, lietuvių kalbos mokytoja

Aristėja Būdvydaitė, „Šyšgiriai“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė,  dailės mokytoja Asta MatvėjėvienėSysgyriai

VABALAI

Vieną kartą Ventėje gyveno mažo ūgio žmogus, kurį kiti užgauliojo, pravardžiavo vabaliuku. Tas žmogutis neapsikentęs susirinko visus daiktus ir išėjo iš kaimo ieškoti geresnės vietos gyventi. Ėjo tris dienas ir tris naktis, bet toli nenukeliavo, nes kojos buvo labai trumpos. Bet ryžtas ištrūkti iš pajuokų buvo begalinis. Tad dar po penkių parų pėdinimo pasiekė tokią vietą, kurioje nusprendė statyti namą ir čia įsikurti. Jis svajojo, kad gal čia klestės kaimas, kuriame ramiai gyvens visi mažaūgiai. Tie mažiukai tik juoksis iš pravardės vabaliukas.
Ryžtingas žmogus pasistatė namą gana greitai. Žinia apie darbštų ir nagingą vyrą bei jo svajonę pasklido plačiai. Netrukus čia pradėjo rinktis ir kiti neaukšto ūgio žmonės, bėgdami nuo užgauliojimų ar neįvertinimo. Jie kūrėsi čia savo gyvenimą. Bet nuo pravardės sunku pabėgti. Aplinkinių vietovių žmonės vis sakydavo, kad ten susibūrė tokie nedideli – kaip vabalai. Po kurio laiko šis kaimas ir buvo Vabalais pavadintas. Tuo gyventojai didžiavosi, nes juk vabalai, nors ir maži, bet nėra silpni..

           LUKAS KASPARAVIČIUS, 9 klasė, konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Paulius Narbutas, „Ventė“, Kintų pagrindinė mokykla,  9 klasė,  dailės mokytoja Asta Matvėjėvienė
VentesRagas
 
TULKARAGAS
 
Jūs galvojate, kas tas Tulkaragas? Kaip jis kilo, kaip atsirado? Yra daugybė legendų, daugybė istorijų, kaip Tulkaragas atsirado. Jis seniau turėjo daug pavadinimų. Tik dabar nei vieno nebepamenu. Bet dar pamenu legendą apie Tulkaragą, kuri pasakoja kaip atsirado šis pavadinimas.  
Legenda byloja, kad prieš tūkstančius metų gyveno toks padaras, kuris turėjo tris ragus, kaip šakė, ant galvos. Kiti teigia, kad tas padaras turėjo tris galvas ir vieną ragą. Bet visi sutiko, kad ne visi ragai buvo vienodi. Vienas ragas buvo labai mažas, kitas – vidutinis. O paskutinis buvo toks didelis, vos nedidesnis nei galva arba trys galvos. Ragas užaugo toks didelis, kad jis tiesiog paėmė ir nulūžo, įkrito į didelę duobę. Paskui ta duobė buvo užversta žemėmis. Toje vietoje buvo pastatytas namas, bet rago galas buvo išlindęs. Namo savininkas už to galo eidamas vis užkliūdavo. Vieną kartą neapsikentęs pamėgino ištraukti. Pamatęs, kad jis pernelyg didelis, pasikvietė viso kaimo žmones. Ištraukę ragą jie išvalė jį ir užsimanė pamėginti į jį papūsti. Kai papūtė, ragas išskleidė garsą – ,,tulkaaa“. Tuomet atsirado pavadinimas, kai vaikas sušaukė „Tulkaragas!“. Taip ir baigėsi ši istorija.
                                                                                                                                                                            ARNAS VENCKUS, 7 klasė
 
Kartą buvo stebuklų kraštas, kur visi mokėjo vaikščioti ant galinių kojų ir mokėjo kalbėti. Ten nebuvo žmonių, buvo tik gyvūnai. Visi turėjo prabangesnius rūbus. Netoli, ant stebuklingų medžių, gyveno fėjos, turėjo ir namelius netoliese. Gyveno ir drakonai, slibinai, jie buvo labai draugiški. Kiekvienas namas buvo skirtingas. Šiame krašte buvo įvairių profesijų atstovų: statybininkai, kepėjai, žvejai, pardavėjai, burtininkai, ūkininkai.
Netoli šios vietos tekėjo Minijos upė, joje buvo daug žuvų: karpių, karosų, raudžių, lydekų ir t. t. Už Minijos upės gyveno jų maži draugai vabalai. Jų miesto pavadinimas Vabalienaičiai. O kaip gi atsirado Tulkaragas? Netoli Ventės rago buvo tasai stebuklų kraštas, kadangi jų pievose augo tulpės, žmonės sugalvojo prie „tul“ pridėti „ragas“ ir gimė krašto pavadinimas „Tulkaragas“.

                                                                                                                                                          EIMANTAS LUKOŠEVIČIUS, 5 klasė                                                                                                                                    Konsultavo Vilija Ašmonaitė, lietuvių kalbos mokytoja

Raminta Pociutė, „Sakūčiai“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė,  dailės mokytoja Asta Matvėjėvienė
Sakūčiai1
 
RAGAIŠIAI
Kartą šalia pono Kinto ūkio, netoli miškelio, šalia upelio, gyveno pasiturinti gan gausi šeimyna: trys darbštūs sūnūs ir viena gražuolė dukrelė. Jie versdavosi žemdirbyste bei dar kepdavo ir parduodavo įvairių prūsų krašto kepinių – pyragų, keksų ir ypač ragaišių.
Kartą ponas Kintas, netoli gyvenęs, atvyko paviešėti pas Ragaišius. Namas – tai dvaras! Taip įvertino. Aišku, toks dvidešimt penkerių jaunuolis atvažiavo ne šiaip pasisvečiuoti ar namais pasigėrėti. Jam rūpėjo gražioji šios šeimynos duktė. O ši nujautė sulauksianti svečio, tad su mama iškepė tris skirtingo skonio ragaišius. Kad Kintas ne tik pasivaišintų, bet ir grįžtų pas kintiškius su lauktuvėmis.
O kadangi Kintas nebuvo pyragų mėgėjas, ragaišiais nudžiugino ne tik saviškius, bet ir kaimynus – Kiškių, Sakūčių šeimynas. Šie smaguriavo ir klausė, gal pats ponaitis tokius skanumynus išmoko kepti. Kintas paaiškino, kad iš tokios šeimynos, kuri gyvena netoli miškelio, šalia upelio...
Greit pasklido garsas apie tą šeimyną ir radosi daug norinčių skaniųjų ragaišių.
Kai teiraudavosi kelio į tą sodybą, reikėjo ilgai aiškinti. Tad netrukus žmonės pradėjo vadinti tiesiog Ragaišiais. Kai čia apsigyveno daugiau šeimynų, vietovę pavadino Ragaišių kaimu.
Gaila, kad iš Ragaišių nei vaikai, nei svetimi neperėmė kepinių verslo, o laikui bėgant ir kaimas ištuštėjo. Sunyko ir netoli miškelio, šalia upelio stovėjusi trobelė, kuri kažkada atrodė kaip dvaras...
 
                  GOVINDA VALČIUKAITĖ, 10 klasė, konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
 
Greta Freitagaitė, „Muižės dvaras“, Kintų pagrindinė mokykla,  9 klasė,  mokytoja Asta MatvėjėvienėMuiže
 
RAGAIŠIAI
 
                Kartą viename gražiame kaime stovėjo didelis ir gražus baras. Jo pavadinimas buvo „Ragaišiai“. Kaimelis buvo labai mažas, tačiau jame gyveno labai daug žmonių. Kaimelyje, kaip visur kitur, vyko darbai, statybos, žmonės pramogavo, žaidė žaidimus, pykosi, taikėsi. Na, viskas būtų likę kaip senovėje, bet vieną gražią dieną susitiko du priešai. Jie abu norėjo užgrobti Ragaišių barą. Jų vardai buvo Glogobas ir Samanuelis. Glogobas sako:
-         Ką tu čia darai?
-         Aš atvykau užgrobti baro, o ką tu darai?,- tarė Samanuelis.
-         Aš irgi atvažiavau to paties,- sako Glogobas.
       Štai tada abu susitarė užgrobimą vykdyti kartu, tačiau vienas kitą apgavo. Glogobas sus Samanueliu susitiko valtyje ir nuplaukė prie baro. Visi žmonės išsigando pamatę juodu, tad jie nutarė susivienyti ir pertvarkyti barą taip, kad į jį atvyktų žmonės ir iš kitų šalių. Štai dėl šios gražios santaikos kaimelis buvo pavadintas Ragaišiais.                              
                                                                     EMA SAKAVIČIŪTĖ, 6 klasė, konsultavo Vilija Ašmonaitė, lietuvių kalbos mokytoja 
 
Lina Lučinskaitė,10 m., „Milžinų tuja“, Šilutės meno mokyklos Kintų dailės klasė, mokytojas Aurimas LiekisTuja
 
KUOKŠTAI
 
            Viename kaime nelijo pusę metų. Pievos buvo visiškai išdžiūvusios, žolė nepanaši į žolę. Žmonės guodėsi vieni kitiems, kad galvijai nebeturi ką ėsti. Dejavo, vis žvelgė į dangų, bet ten - nė debesėlio.
            Vieną vaiskią dieną danguje pasirodė tamsiai mėlynos spalvos kamuolys. Žmonių veidai nušvito – pagaliau sulaukė! Bet tas savotiškas debesis suiro į mažyčius debesėlius ir išlijo keistai pasiskirstęs po visas kaimo pievas. Vandeniu laistė tokios formos gabaliukus, kokie patys buvo. Netrukus žolė pradėjo slinkti į tas prikrapnotas vietas. Iš lygių išdžiūvusių pievų kilo žolių kuokštai. Žmonės stebėjo netekę žado, nieko panašaus nebuvo matę.
             Po šio keisto gamtos reiškinio pievos liko kuokštuotos, o kaimą pradėjo vadinti Kuokštais.   
                                                                                                                                                                         INELDA LIEKYTĖ, 8 klasė
 
          Kartą gyveno senyvo amžiaus žmonių grupė, kuriai priklausyti galėjo tik išrinktieji. Jauniausiam nariui buvo jau septyniasdešimt penkeri metai. Visi kiti mažiau ar daugiau už jį vyresni.
             Nors kiekvienas turėjo nemažą metų naštą, augino linus ir rugius. Atėjus metui nuimti derlių, jie rišdavo ir linus, ir rugius į kuokštus. Tik patys žinojo, kas slypi kiekviename kuokšte. Ogi nepaprastai didelis energijos šaltinis. Toliau gyvenantys ir šiai grupei nepriklausantys to nesuprato, tik stebėjosi, kad laukuose jau iš toli būdavo matyti kuokštų kuokštai. Seneliai ramiai ir lėtai darbuodavosi niekam nieko neaiškindami. Vėliau tuos kuokštus laikydavo po stogu, kol pamažu išparduodavo ar išdalindavo.
             Dėl tų kuokštų ir pradėjo žmonės tą vietovę vadinti Kuokštais.
                                                                                                                                                                      DAIVARAS PIEČIUS, 8 klasė                                                                                                            Konsultavo Nijolė Sodonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
 
Ąžuolas Valčiukas,12 m., „Suvernai“, Šilutės meno mokyklos Kintų dailės klasė, mokytojas Aurimas Liekis
Suvernai
 
RAGAIŠIAI
 
          Gyveno ragana, užsuko ji į krautuvę daržovių nusipirkti, virti sriubai. Pasiėmė ji morkų, kopūstų. Nuėjo sumokėti. O už stalo sėdėjo pardavėja Remigija. Remigija visą laiką būdavo niurzga, susiraukusi. Pardavėja, pamačiusi pirkėją, atsistojo niurzgėdama ir suprato, kad ji ragana. Ragana tik šmaukšt guldyti Remigiją ant grindų. Nubėgo paėmė vandens nuo lentynos ir ant veido tą vandenį šliūkšt! Pardavėja pašoko visa išsigandus. 
-         Krautuvėj!
Zenė išbėgo iš parduotuvės, sėdo ant dviračio ir šaukia, rėkia „Ragana! Ragana! Imkit šakes, kirvius, raganos medžioti visi!“. Susivienijo kaimo žmonės ir ėjo miškan raganos medžioti. Vienas šaukia „Namelis!“ ir užuodė verdamą sriubą. Įeina, žiūri – ragana prie puodo stovi.
-         Na, gal sriubytės? – siūlo ragana.
-         Ne, tu keliausi laužan! Vyrai čiupkit!
Paėmė ją, surišo, užkūrė laužą ir įmetė ją.
Zenė sako:
-         Galėtų būti tokia legenda! Reikia pavadinimo keimelio!
Žmonės:
-         Kokį?
Zenė:
-         Gal Ragaišiai?
-         Puiku, tiks! – sušuko žmonės.
Ir taip atsirado pavadinimas „Ragaišiai“.
                                                                    JUSTĖ MACIKAITĖ, 5 klasė, konsultavo Vilija Ašmonaitė, lietuvių kalbos mokytoja
 
Inelda Liekytė, „Mingė“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė,  mokytoja Asta Matvėjėvienė Minge

VEPRIŲ KAIMO LEGENDA

           Kartą, seniai seniai, prieš šešis šimtus metų, po Kintų kaimus bastėsi velnias ir žmones apgaudinėjo. Tai auksinius atimdavo, tai iš namų išvarydavo. Velnias visus pergudraudavo, nė vienas žmogus nebuvo už jį gudresnis. Atrodė jis baisiai strazdanotas, ragais aplaužytais. O Dantys! Apie dantis geriau net nekalbėti.
           Vieną penktadienio vakarą ėjo velnias ir pamatė dykynėje vieną trobą. Tos trobos viduje verpė senas ir daug išminties prikaupęs senelis. Apskurdęs, žilas ir ilgaplaukis. Rankos stiprios, nes senukas mėgo verpti. Velnias kaip mat prisistatė prie durų. Pasibeldė, o senukas trobos duris atidarė. Velnias pradėjo dantį užkalbinėti.
-         Aš Globogabgalabas! Galiu tau padėti! Pagausint derlių, duoti kapšą auksinių!
Senukas nesutiko, įtarė, kad čia pasala, bet tarė:
-         Man nieko nereikia, jei tik savo verpimo stakles turėsiu, gyvenimas man bus nuostabus
-         Bet kapšo auksinių neatsisakytum,- tarė Nelabasis.
-         Užtenka man visko, ko turiu.
          Visą naktį velnias jį įkalbinėjo, bet niekaip neįkalbėjo. Supyko Globogabgalabas ir trobą sudegino! Gerai, kad tuo metu gerieji kaimo žmonės klausėsi jų pokalbio ir viską girdėjo. Sugavo velnią ir į degantį laužą įmetė. O senuko garbei pastatė toj vietoj kaimą ir pavadino jį Verpiais, kuris vėliau tapo Vepriais. 

                                                                       ĄŽUOLAS VALČIUKAS, 6 klasė, konsultavo Vilija Ašmonaitė, lietuvių kalbos mokytoja

Deividas Piečius, „Kintų bažnyčia“, Kintų pagrindinė mokykla, 8 klasė, mokytoja Asta MatvėjėvienėBažnyčia
 
VEPRIAI
 
Kartą buvo išskirtinis miestelis. Jame buvo labai mažai žmonių, tik aštuoni. Dalis žmonių būdavo apatiški, bet viena paauglė, vardu Lina, buvo kitokia. Jai patikdavo gamta. Lina mėgo atsidaryti savo kambario langą, atsisėsti ir verpti gražiausius paveikslus. Kambarys buvo pilnas siūlų ir piešinių. Mergaitė draugų neturėjo, nes jos niekas nesuprato. Visi paauglę laikė kitokia, išskirtine. Linos mama nė nepastebėdavo, kokius ji piešinius kuria, o paauglės akimis tai buvo stebuklai, kuriuos tiesiog buvo lengva sukurti. Kai visi kaimo žmonės ją pamatydavo, stebėdavo ir šnabždėdavosi.
   Vienuose namuose gyveno senolis, taip jį visi vadino. Jis dvidešimt metų buvo užsidaręs namuose, niekam nepratardavo nė vieno žodžio. Vieną dieną paauglė pamatė, kaip jam rieda ašara skruostu ir žila barzda. Mergaitė nutarė nueiti pas jį. Lina prisėdo prie jo ir paklausė:
-         Kas nutiko?
Senolis tylėjo. Lina nuvalė ašarą, paėmė jo ranką ir paklausė:
-         Koks jūsų vardas?
-         Aš esu Eivas Namsteris, - kelis kartus pakartojo.
Jis nusišypsojo Linai, o ši jo paprašė:
-         Ar galit man papasakoti, kas jums nutiko? Kodėl jūs toks liūdnas?
   Eivas kelias minutes patylėjo ir pradėjo pasakoti apie kelionę į Sibirą. Jam buvo labai skaudu dėl savo dukters, kuri žuvo ten. Paauglė jį nuramino ir paprašė dukters nuotraukos. Lina nuverpė didžiulį jos paveikslą iš siūlų. Tada visas kaimelis pradėjo didžiuotis Lina, nes ji buvo tas žmogus, kuriam senolis po daugelio metų nusišypsojo pirmą kartą. Linos garbei kaimelis dėl jos verpimo buvo pavadintas Verpiais, o ilgainiui, susikeitus raidėms vietomis, virto Vepriais.

DEIMANTĖ VINDŽIGELSKYTĖ, 6 klasė, konsultavo Vilija Ašmonaitė, lietuvių kalbos mokytoja

 Edvina Bimšaitė, „Beždžionių tiltas. Lankupiai.“, Kintų pagrindinė mokykla, 9 klasė, mokytoja Asta Matvėjėvienė
Lankupiai
Irish gambling website www.cbetting.co.uk Paddy Power super bonus.